BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Panikos ir nerimo sutrikimo pažinimas

Tai vieno žmogaus istorija, kuris taip įsitraukė į užburtą ratą ir tikslų vaikymasi, kad beveik pamiršo apie normalų poilsį, draugus ir laisvalaikį.

Miegas. Maistas. Mašina. Darbas. Maistas. Darbas. Mašina. Namai. Miegas. Tokia buvo mano darbotvarkė daugiau nei pusantrų metų. Toks jau mano darbas, kad nuolat jausdavau stresą dėl vėluojančių darbų, nuolatos kėliau sau tikslus žymiai didesnius, nei galėjau naturaliai pasiekti, nuolat darbus reikdavo atlikti “vakar”, o dažniausiai darbe tekdavo užsilaikyti iki 19 ar net 21 valandos. Galiausiai patys darbai buvo dažnai tokie, kad tekdavo nugalėti save, neretai būdavo ant etikos ir moralės normų ribos. Taigi, sukausi tame rate ir net nenujaučiau apie artėjantį “boom”.

Prieš pat velykas buvau užsukęs pagelbėti sutvarkyti kompiuterį savo gerai bičiulei ir po kompiuterių tvarkymo išsišnekėjom, kad nuolat jaučiu maudimą širdies plote, jai išvardinus požymius man beliko tik patvirtinti jos įtarimus. Ji kuo skubiau rekomendavo kreiptis į specialistą, nes įtarė, kad tokie požymiai gali būti ir išeminės ligos požymiai. Tuo pačiu rekomendavo savo draugę.

Atėjo vienas vakaras, pradėjau jausti nerimą, kad gali būti kokie rimti širdies negalavimai. Kuo daugiau galvojau apie tai, tuo daugiau tarsi jausdavau, kad širdis skauda, tarsi labiau plaka, tarsi plaka kitaip. Išties, tai nuolatos dėmesys buvo sukauotas ties širdimi ir nuolatos ją klausiau. Tai ranką pridėdavau, tai pulsą matuodavau. Klausydavau ir įtraukdamas ir išpūsdamas orą, o tuo pačiu rodydavosi, kad to oro tiesiog trūksta. Kadangi mano artimieji, mano nuomone, o ypač draugė yra gana jautrūs, todėl stengiausi niekaip neparodyti, kad mano viduje dedasi kažin kokie dalykai. Draugė vis klausdavono ar man viskas gerai, bet aš užtikrintai atrėždavau, kad viskas gerai ir dar keistai nustatydavau veido pozą, kad tarsi keistus klausimus užduoda.

Iki sutarto vizito pas gydytoją dar buvo likę keletas dienų, o man slopinti savyje nerimą vis sunkiau sekėsi, kol vakare, visai prieš miegą, tik priguldamas vis labiau ir labiau jaučiau nerimą, širdis po truputį plakė vis smarkiau, trūko oro, kol galiausiai visas išsigandęs pašokau iš lovos, širdis daužėsi vis labiau ir garsiau, tarsi girdėjosi šalimais, visą kūna apėmė nežmoniška baimė, o į galvą pradėjo lįsti mintys, kad tuoj tuoj sustos širdis, kad tuoj išprotėsiu, kad neištversiu! Visa tai vyko pilnai suvokiant, kad man paprastas panikis priepuolis apie kuriuos esu nemažai girdėjęs ir skaitęs, gal todėl pats pikas truko gal kokias 7 minutes. Taip atėjo mano pirmasis panikos priepuolis. Po truputį pradėjo lėtėti širdies daužymasis, pradėjau ramintis kol galiausiai liko tik nerimas, bet jau galėjau ruoštis miegui. Atsigulus ir pasivarčius keletą dešimčių minučių pradėjau snūdinėti, bet tuoj pat prabusdavau tarsi širdis suduodavo stipresnį smūgį, tarsi adrenalinas išsiverždavo į kraują, bet tai tesėsi beveik visą naktį kol gerokai po vidurnakčio užsnūdau. Rytą prabudau “visai sveikas”, tačiau vis galvojau apie vakarykščius “nuotykius”. Taip begalvojant ir bandant save kuo nors užimti, kad tik atitolint tas mintis atėjo vakaras, o atėjus vakarui vėl pradėjau jausti didesnį nerimą, bet vis raminau save, kad jau kitą dieną turėčiau apsilankyti pas gydytoją ir viskas paaiškės. Būtent tą vakarą aptikau, kad visai neblogai dėmesį atitraukia įdomi knyga ir leidžia kiek nusiraminti, bet tam taip pat reik pastangų, nes labai sunku įsijausti ir atsitraukti mintis nuo to nuolatinio galvojimo ir širdies klausymo.

Atėjo lauktas apsilankymas pas gydytoją. Greitai buvau nusiųstas padaryti elektrokardiogramą ir taip pat teko minti dviratuku, buvau ištirtas ultragarsu, bet mano džiaugsmui nieko įpatingo nerado, todėl tąkart nusiraminau ir pirmą kartą naktį jau ramiai išsimiegojau. Gėriau sau gydytojų išrašytus širdį stiprinančius vaistus, gėriau vitaminus, magnį , bet tam tikras nerimas visada išliko. Pradėjau galvoti gal tai visai nėra širdies problemos, gal kokios kitos bėdos, gal vėžys kur užsislėpęs, gal kas nors su kitais organais negerai, bet gydytojai neranda ir taip nerimas su kiekviena diena vis didėjo, nors išsamus bendrasis kraujo ir kraujo chemijos tyrimas lyg nieko ir nerodė, gal kiek cholesterolio kiekis padidėjęs, bet tai nieko keisto, juolab, kad dėl savo gyvenimo būdo turiu ir viršsvorį. Bet, širdies nuolatinis klausymas, padidėjęs nerimas vis išliko kol nusipirkau paprasto valerijono ir prieš miegą pradėjau gerti. Jau artimiausią naktį pirmąjį kartą išties labai gerai išsimiegojau ir tuo džiaugiausi. Taip tesėsi keletą dienų kol galiausiai po truputį pradėjau jausti kaip sunku įkvėpti. Ne tiek sunku įkvėpti kiek įkvėpus atrodo, kad trūksta įkvėptame ore deguonies ir kas kokius 5-10 įkvėpimų turėjau įkvėpinėti giliai, tačiau neįsikvėpdavo. Kas kokius 4-7 iki galo neįkvėptus kartus vis nusižiovaudavau arba tarsi netikėtai pasisekdavo gan giliai įkvėpti ir taip suvokiant, kad čia vis dėl to pačio streso, viskas tesėsi keletą dienų. Iš to, jog bendraujant su žmonėmis arba kuo nors rimtai užsiimtant oro visiškai netrūko, nes tarsi pamiršdavau apie oro trūkumą, tai supratau, kad vis čia to pačio nerimo padariniai, tačiau kitaip pasireiškiantys. Taip gaudant orą nutariau išbandyti kaip organizmas reguoja į padidintą kruvį ir nutariau pasivažinėti dviratuku arba pabėgioti. Keista, bet savo būseną, nors ir ilgai nesportavęs, bet įvertinčiau ganėtinai pozityviai. Turint fizinio krūvio kvėpavimas, nors ir gilesnis, bet oro trūkumo nesijaučia. Tą vakarą jaučiausi ganėtinai gerai, bet prieš pat miegą, kaip ir visada vėl pradėjojo jaustis nerimas. Kaip visada kraujo spaudimas normalus, pulsas normalus, bet viduje kažkas kirba, toks nerimas jaučiasi, o tik padėjus galvą ir užsimerkus prasideda tokie prabudimai, tarsi užknarkčiau ir nuo to prabusčiau arba tarsi kas išgąsdintų ir į kraują plūsteltų adrenalinas. Po keletos tokių prabudimo kartų užmigau ir ryte vėl atsibudau “visiškai sveikas”. Nuvykau į darbą ir praėjus keletui valandų vėl pradėjau jausti oro trūkumą, todėl atėjus mano bičiulei medikei išsakiau savo pastebėjimus ir ji rekomendavo išgerti vaistų, atsipalaiduoti. Taip pat nuėjau į tualetą atsisėdau į kaip koks jogas ir pabandžiau atsipalaiduoti, paprastai pakvėpuoti. Po kiek laiko prabėgus šiurpuliukams ir tarsi kažkiek nusiraminus nuėjau į savo darbo vietą. Tik atsisėdus prie stalo, be perstojo pradėjo galvoti apie kvėpavimą ir šį kartą vis didesnį jaučiau oro trūkumą, po truputį pradėjo imti didesnis nerimas dėl oro trūkumo, pradėjo tarsi suktis galva, tarsi užspausdavo slėgis ausis, kiek sukosi, kol galiausiai išėjau pakvėpuoti gynu oro. Pabuvus lauke ir vėl nuėjus prie darbo vietos po truputį pradėjo jaustis vėl nerimas kol rodėsi tarsi nualpsiu, atšalo visos galūnės, jautėsi spaudimas krūtinėje. Bičiuliai liepė atsisėsti, išgėriau aspirino tabletę, ištiesiau kojas ir atsilošiau. Bičiuliai įpylė kokius 50g tekilos, išgėriau žalios arbatos ir po kiek laiko pradėjau jaustis geriau, tarsi visas kūnas pradėjo šilti, tarsi atsigauti. Atsikėlęs nuėjau į parduotuvę ir nusipirkau NO-SPA (nošpos) tablečių, keletą išgėriau ir pradėjau jaustis kaip atleidžia skausmą krūtinėje, saulės rezginio srityje, dingsta skausmas ir kažkiek lengviau įkvėpti.

Pilnai suvokiu, kad tai begalinio streso padariniai, suvokiu, kad krizinis laikas ir nuolatinis nerimas dėl ateities išlieka ir daro savo. Viskas vyksta tarsi pilnam suvokime, bet tai vyksta ir nieko negaliu padaryti. Rytoj bus sekantis apsilankymas pas gydytoją. Žiūrėsim ką šį kartą pasakys ir kokius vaistus išrašys. Dabar tvarkausi be antidepresentų ar bet kokių kitų stipresnių raminamųjų vaistų, bet tokia pasiutėliška būsena tęsiasi jau daugiau, kaip mėnesį laiko.

Vakar antrąjį kartą buvau apsilankęs pas gydytoją. Vėl apžiūrėjo mane, paklausė širdies, bet nieko labai išskirtinio negirdėjo, todėl konstatavimas buvo tas pats. Kadangi nepavyko “susitvarkyti su galva”, tai gavau receptą raminamiems vaistams Lexotanil. Po apsilankymo pas gydytoją išties jaučiausi kiek geriau, todėl vakare išėjau dar kiek pabėgioti, nes gydytoja primygtinai pasiūlė žymiai daugiau judėti. Bėgimo pabaigoje kažkodėl užėjo nenuvaldomas noras sustoti ir paklausyti kaip širdis elgiasi prie krūvio. Kadangi senai nesportavau, tai širdies smarkiai plakė, bet susidarė toks įspūdis, jog kažkaip ji netolygiai plaka. Kiek paklausęs vėliau nuėjau namo. Parėjus ir apsiprausus po dušu pradėjo kiek labiau trūkti oro, tačiau per daug nekreipdamas dėmesio nuėjau miegoti. Nors “įkaliau” prieš miegą “nošpos”, išgėriau raminančios trijų pakelių arbatos “Neuro 3″ ir dar “įkaliau” valerijono ekstrakto kelias tabletas, bet miegas taip ir neatėjo, tačiau ir nerimas labai neėmė, todėl ramiai skaičiau knygą. Kažkaip buvau nusprendęs, kad raminamuosius turiu, bet skubėti nereik, todėl nutariau, kad gal pavyks man susitvarkyti ir be jų, juolab, kad po nošpos visai neblogai jaučiuosi, nes visokius vidinius maudimus išties nuėmė. Taip praėjus kelioms valandoms pradėjau po truputį ir nerimą jausti, ir oro trūkumą, bet širdis lyg ir jokių signalų nedavė. Taip dar praėjus kokiam pusvalandžiui teko “įkalti” pirmąją savo raminamųjų vaistų tabletę. Atsiguliau toliau skaityti naujai paimtą knygą “Keistonomika” ir netikėtai pradėjau jausti kaip “ateina” vaistų veikimas. Kažkaip tarsi lengvas lengvas apsvaigimas, tarsi nuo vyno taurės pradėjo jaustis, iškart kažkaip ir oro tūkumas pradingo, šiaip pradėjau jausti tokį tarsi palengvėjimą, todėl greitai supakavau knygą, išjungiau šviesą ir labai greitai užmigau. Jokių nebebuvo prabudimų, jokių nebebuvo krupčiojimų ar pan., miegojau tikrai puikiai.

Praėjus nakčiai atsikėliau ganėtinai žvalus ir ne toks nervingas, bet ryte nuvykus į darbą pradėjau jausti vėl tokį oro trūkumą, kuris buvo jau ir anksčiau mane aplankęs. Šį kartą be jokių krūtinės ar saulės rezginio skausmų, bet paprasčiausiai įkvėpiant iki pat galo tari neįsikvepia. Taigi, oro trūkumas yra, jis man lyg ir pažįstamas, todėl didelio nerimo dėl to nėra. Aišku pusė taurės vyno pietų metu visai gerai suėjo ir kiek kvėpavimą palengvino, bet žiūrėsim kaip bus vakare. Dabar žinau, kad be raminamųjų neapseisiu, todėl pradėtas kursas, kuris po kelių dienų “tabletė vakare” turėtų patapti “dvi tabletės per dieną” kol bus pasiektas pakankamos dozės. Žiūrėsim kaip toliau seksis tvarkytis su šiais patyrimais.

Vakar visą dieną jaučiau dusulį ir per dieną jis emociškai ganėtinai išvargino, todėl vakaras greitai baigėsi su raminamąja arbata “Neuro 3″ ir tablete raminamųjų. Greitai atgavau kvapą ir nespėjau net normaliai paskaityti kai jau akys pradėjo lipti. Užmigau greitai, todėl šiandien kėliausi gerokai lengviau ir miego užteko. Ryte “įkaliau” savo dozę, kurios sudėtis dabar yra tokia: 2 no-spa tabletės, 1 tabletė B grupės vitaminų, 1 maišelis magnio, 2 tabletės valerijono ir dar viena tabletė Nebilet vaistų širdies darbui stiprinti. Taigi po tokios dozės vėl išėjau į darba ir bent iki pietų jaučiuosi puikiai, kaip bus vėliau žiūrėsime, bet įtariu bus ganėtinai neblogai. Keistai pastebiu, kad lyg ir kas antra diena pagerėjimai, dar pastebiu, kad pilnatis tikrai daro savo, juolab, kad per praeitą pilnatį taip pat nebuvo labai malonu. Tiesa, šiandien radau dar įdomų straipsnį apie depresijos gydymą, o tai labai susiję ir su nerimo sutrikimu.

Jau keturis vakarus geriu raminamuosius, tris vakarus užmigau labai gerai ir miegojau puikiai, bet vakar vakare pradėjau vėl jausti nerimą ir pradėjo girdėtis širdis. Pasimatavus spaudimą ir pulsą -  normalūs, tačiau plakė smarkiau, o gal man tiesiog girdėjosi labiau. Taigi, įšgėrus eilinę raminamųjų tabletę nusprendžiau, kad jau laikas pradėti raminamuosius ir rytais, juolab, kad gydytoja taip ir rekomendavo, nors kita pažįstama gydytoja sakė, kad reiktų bandyti tik vakarais gerti. Panašu, kad neužtenka, todėl šiandien pirmąjį kartą raminamųjų išgėriau ryte. Visą pirmąją dienos dalį jaučiausi kiek “įkalęs”, bet antroje dienos pusėje lyg ir viskas gerai. Dabar beveik 21 valandą, o dažniausiai tokiu metu jausdavau didžiausią nerimą. Tokiu metu praktiškai priartėjo antrosios, t.y. vakarinės raminamųjų porcijos laikas, todėl išgėrus žiūrėsiu kaip bus. Šiandien išgėręs vakare raminamųjų dar važiuosiu į Labanorą, todėl turėsiu progą pažiūrėti kaip jausiuosi.

Naktis Labanoro girioje praėjo puikiai, tikrai labai atsipalaidavau. Nesutrukdė net 2 valandą nakties įsijungusi gaisro signalizaciją, kuri nemenkai išgąsdino, bet pripažinsiu, kad laikiausi gerai, jokio nerimo nebuvo, ramiai apžiūrėjau namą ir nuėjau be jokio nerimo miegoti vėl. Rytą atsikėlus jautėsi neapsakomai malonus jausmas, juk buvau Labanoro girios glūdumoje. Štai tada supratau ko man trūko labiausiai - gamta mūsų namai.

Šiandien jau gegužės 19 diena, nuo šv. Velykų jau nemažai laiko praėjo, raminamieji išties padeda, bet juos man teks vartoti dar bent 3-4 savaites. Taip pat vartoju ir NO-SPA tabletas, kad atsikratyčiau tų spazmų, kurie mane lydėjo nuo panikos priepuolio ir ilgą laiką jaučiant nerimą. Taigi, jei pat tas 3-4 savaites nebus nerimo jausmo, tai reiks po truputį mažinti dozes ir nustoti vartoti raminamuosius. Pabandysiu parašyti kaip į tai reaguos organizmas ir kokie bus pojūčiai.

Keista, bet kai pagalvoji, tai anksčiau man ne vieną ir ne du kartus, o mokyklos baigimo metais išvis nuolat jaučiau nerimą, tačiau kažkaip viskas praėjo savaime, bet tada dar nežinojau kas taip ir kodėl taip jaučiuosi. Taip pat neperseniausiai perskaičiau įdomų straipsnį, kad šį nerimą dažnai jaučia moksleiviai ir studentai dėl mokymosi, o tai labai blogina jų mokymosi rezultatus, bet kiek žinau mokykloje ar universitete niekas į tai visiškai nekreipia dėmesio, o su tuo akivaizdu turi dirbti tikrai rimti specialistai.

Sulaukiau ir birželio 3 dienos. Viskas lyg ir gerai vartojant raminamuosius, bet perspėjo keletas gydytojų, kad prie jų priprantama. Dar pabendravus su keliais gydytojais jie mane pakonsultavo, kad išties tokie sutrikimai dažniausiai eina su papildomomis fobijomis, o geriausiai efektyviausiai gydomi tokie sutrikimai psichoterapijos ir antidepresentų mišiniu, nes, anot gydytojos, raminamieji kovoja su padariniais, o antidepresantai šalina šaknis. Išties po truputį pradėjau mažinti raminamųjų dozes, todėl pradėjo jaustis pripratimo jausmas. t.y. vakarais pradėjo jaustis tarsi užslopintas nerimas. “Dozė” sumažinta dar tik pirmuoju žingsniu - nuo 2 tab. per dieną iki 1,5 tab. per dieną. Bandysim po pusę, o galiausiai bandysiu visai atsisakyti.

Taigi, žiūrėsiu kaip bus ir kaip organizmas reaguos, bet jei mažinimas raminamųjų išauks didesnį nerimą ir pradės trukdyti, tai bandysiu ieškoti psichoterapeauto, o šioje srityje rekomendavo Gintautą Daubarą, nes jis berods nemažai gilinosi į nerimo temą.  Žiūrėsiu kaip seksis.

Jau praėjo vienas mėnuo ir dešimt dienų nuo paskutinio šio įrašo atnaujinimo. Prieš savaitę, liepos 7 dieną buvau apsilankęs pas psichiatrą Gintautą Daubarą. Nors už konsultaciją sumokėjau 250lt, tačiau ja likau tikrai patenkintas. Reikėjo tikriausiai dar anksčiau apsilankyti, bet viską aprašysiu nuosekliai nuo pastarojo karto.

Išties raminamuosius visiškai nustojau vartoti, taip pat ir Nebilet ir kurį laiką jaučiausi gerai, tačiau po kiek laiko pasireiškė pripratimas. t.y. atsirado nerimo priepuoliai, nors jie buvo ganėtinai rečiau. Pastarąjį mėnesį daug dirbau ne Vilniuje, nes vedžiau mokymus, todėl pastebėjau, kad didesni pablogėjimai būdavo tik Vilniuje, o išvykus tik kelis kart buvo stipresnis užėjęs nerimas. Tuo kart pasinaudojau gydytojos patarimu, kad raminamuosius vartoti tik esant stipresniam nerimui, todėl taip ir padarydavau, pasikišdavau pusę tabletės Laxotanil ir po truputį užmigdavau. Dar ką pastebėjau, tai darant rytais mankštą ir atsispaudimus, kad skauskmas krūtinės plote gerokai sumažėja ir jaučiamas tikrai rečiau. Tam atsirado šioks toks pripratimas, o tai tam tikra prasme yra gerai, nes stengiuosi nepraleisti nei dienos nepasportavus. Tiesa, būtent suaktyvėjęs nerimas buvo tada, kai keletą dienų buvo šventės ir nesportavau. Būtent tuo tikslu prieš keletą dienų dar užsirašiau į sporto klubą ir bendrai dažniau važinėju dviračiu, daugiau vaikštau.

Dar pastebėjau, kad važiuojat į Vilnių jau pradėdavau jausti tam tikrus nerimo simptomus, o tai dažniausiai būdavo oro trūkumas. Keista, bet nuo paskutinio ir gaulutinio parvykimo jaučiu nuolatinį oro trūkumą. Prieš užmiegant lyg nerimo ir nėra, bet oro trūkumas išliko. Būtent tas mane paskatino kreiptis pas Gintautą Daubarą. Šis susitiimas davė išties daug, nes jo viena iš specializacijų yra nerimo sutrikimo gydymas. Vienas iš dalykų, tai jis aiškiai man išdėstė kaip vystosi nerimo sutrikimai, kaip įsisukama į uždarus ratus (atsirandą baimė, baimė skatina didesnį kvėpavimą, didesnis kvėpavimas didina deguonies kiekį, randasi jutimai, o jutimai sukelia baimę ir taip užsisuka ratas) ir davė kelis patarimus, o vienas iš jų yra mokytis kvėpuoti diafragma, turėti vaistų, kuriuos tik esant reikalui reik panaudoti. Taip pat liepė iš anksto profilaktiškai vieną kartą ketvirtį pavartoti, kad būtų žinomas veikimas. Kadangi jau savaitę bandau kvėpuoti diafragram, tai pradžioje nuolat reikėjo stebėti pilvą ir treniruotis, tačiau po truputį lyg ir pripratau, bet keista, jog oro trūkumas išliko. Praždioje lyg ir padėjo, bet dabar oro trūkumas yra. Šiandien kaip tik ketvirtį tabletės Clonazepam suvartojau, kurią Gintautas Daubaras ir išrašė vartojimui pagal reikalą. Šiandien kaip tik ir jautėsi kiek nerimas, todėl išbandžiau. Pajutau, kad kiek apsvaigau, kiek palengvėjo, nerimo nėra, bet kviepuoju vis vien žiopčiodamas ir gaudydamas kartkartėmis orą. Taigi, be to dar sužinojau, kad negalima kavos, jokių tonizuojančių gėrimų ar kitokių priemonių, negalima alkoholio, geriau net ir nerūkyti, bet man tai neaktualu, tai dabar bandysiu kuo ilgiau išlaikyti stabilią būseną be nerimo, o anot Daubaro, tai sveikas žmogus skaitosi tada, kai be jokių požymių išbūnama virš keturių mėnesių.

Nuo praeitos pastraipos parašymo praėjo jau keletą savaičių. Rimtų nerimo priepuolių nebėra, gal koks toks gilus gilus nerimas prieš pat užmiegant, bet jis labai netrukdo. Kiek kankina nuolatinis oro trūkumas, bet kvėpuojant diafragma gerokai lengviau. Be to, toks jausmas, kad apskritai pasidariau kiek ramesnis. Tiesa, sportuoju, bet kvėpavimo trūkumas sportui netrukdo, nes tuo metu kaip tik kažkaip lyg ir netrūksta oro. Kiek skauda petį, bet kadangi dar sportuoju, tai maloniai raumenis maudžia ir kitose vietose. Žinau skausmų kilmę, tai per daug petys netrikdo. Kas liečia baimę, jog užmigsiu ir neatsikelsiu, taiji jau nebetokia jau ir baisi. Dažniausiai stengiuosi tas mintis nuvyti, tačiau pradėjus suktis mintims visada raminu, kad tai nėra jau taip ir baisu man. Išties dabar pradedu suprasti kaip senoliai galėdavo taip ramiai kalbėti apie savo mirtį, gal tai net vienas iš subrendimo požymių. Galiausiai suvokimas, kad mirtis išties nėra baisi, gal mirti kiek apmaudu, bet šiaip tikrai nėra baisu. Čia kaip kokių Scientologų metodika, bet man ji kažkiek padeda. Tiesa, pastebėjau, kad mintis sujaukia ir kiek būsena sutrinka sužinojus apie jaunų žmonių beprasmiškas mirtis. pvz. išties susijaudinau sužinojęs, jog Pasvalyje žuvo mergina, kurią vežė vaikinas motociklu, susijaudinau sužinojęs, kad tolimas giminaitis, kurio net nepažinojau, žuvo. Išties kiek labiau jaudina žiauresni filmai, todėl kiek vengiu juos žiūrėti prieš miegą. Kitą savaitę turėsiu dviračių žygį į Estija, tiksliau po Estijos Saremos salas. Savaitę minsim dviratukus, tai žiūrėsiu kaip organizmas reaguos į didesnį nuolatinį krūvį.  Be to, pradėjau ieškotis ir galvoti ką veiksiu nuo rugsėjo. Tai taip pat visai įdomus užsiėmimas, nes tarsi įtraukia į svajones. Taigi, eksperimentuoju ir žiūriu kaip viskas einasi.

Rugpjūčio 2 dieną pradėjom žygį dviračiais į Estija, po Saremo salas. Į Estiją nuvykom automobiliais, pasistatėm automobilius prie uosto ir toliau keliavom dviračiais. Viso per septynias žygio dienas numynėm apie 500km. Kelias nebuvo labai sudėtingas, bet stipresnių pamynimų ir paprakaitavimo tikrai buvo nemažai. Greitį laikėme kažkur nuo 22 iki 27 km/h. Kas liečia jutimus, tai pradžioje, kol nuvykom, kažkiek jaučiau oro trūkumą ir labai skaudėjo kairyjį petį, tačiau per pirmą dieną oro trūkumas dingo, o per kitas dienas dingo ir peties skausmas. Vieną pirmųjų naktų prabudau naktį susapnavęs kažką neramaus, nes atsikėlus smarkiai plakė širdis, bet ji greit apsiramino ir vėl užmogau. Trečiąją dieną buvo keistas nutikimas, kuris vėl privertė kiek suklusti. Vakare, atvykus į stovyklavietę ir išgėrus kelis butelius alaus sėdėjau prie laužo ant suoliuko algūnėmis pasirėmęs į kelius. Po kokio pusvalandžio tarsi pradėjo mausti širdies plote giliau, tarsi kažkaip pradėjo širdis kitaip plakti, bet plakimas nebuvo greitas, tarsi kažkoks vibravimas ar kažkas panašaus, bet suteikė nemalonius jausmus. Staigiai pašokau, prasisegiau kiek siaurokas kelnes, atlaisvinau pilna, nes turiu nemažą viršvorį ir pavaikštinėjau. Tuo metu dar jaučiau kaip į kraują išsiskiria tarsi adrenalinas po kurio širdis pradėjo kiek smarkiau plakti. Po kokios minutės šis jausmas praėjo, o greit ir širdies plakimas susinormalizavo. Vaistų gerti negalėjau, nes buvau vartojęs alkoholio. Tą vakarą užmigau ir miegojau neramiai, bet ganėtinai greitai užmigau. Dabar rašydamas šį įrašą važiuoju nuo Rygos į Vilnių, tačiau likus iki Lietuvos kokiems 45km prasidėjo panašus giluminis maudimas širdies plote (arčiau vidurio) ir nemalonus jausmas, kažkiek keliom sekundėm širdis suplakė greičiau, tačiau po kokių 10 km šis jausmas praėjo. Po tokių jutimų vis pradeda lįsti visokios mintys apie vidaus organų problemas ir pan. Matyt reiks nueiti pas Šeimos gydytoją, kad duotų siuntimą pasitikrinimui vidaus organų. Esu skaitęs, kad panašūs jutimai atsiranda susilenkus, kai užspaudžiama kažkuri širdies dalis, būtent taip save ir ramindavau, kai tokie jutimai atsirado Estijoje, ar dar anksčiau, taip buvo nutikę darbe, prisispaudus prie stalo, bet keista, kad tai buvo automobilyje, kai nebuvau susilenkęs. Tiesa, kelnių diržas smarkiau buvo užveržtas, todėl atlaisvinau jį, tačiau mintys išliko ir todėl nutariau padaryti šį įrašą, kurį kiek vėliau įkelsiu į internetą. Kad toks dalykas gali paveikti širdies darbą ir organizmą, žinau iš nelabai gerų paugliškų žaidimų, kai mokykloje vaikui liepdavo daryti pritūpimus ir giliai kvėpuoti, o vėliau pastačius prie sienos smarkiai paspausdavo krūtinės srityje. Vaikas smarkiai apsvaigdavo arba visai keliom sekundėm prarasdavo sąmonę.

Nutariau pasidaryti bendrus organizmo tyrimus, nes dažnai prasidedant nerimui neturiu konkrečių atsakymų sau, todėl pasidarius tyrimus turėtų bent šia prasme būti kiek ramiau. Jau senai tyriausi organizmą, todėl ketinu išsitirti vidaus organus, kraują, galvą, stuburą, širdį ir pan. Šiuo metu apsistojau tarp Northway centro ir Santariškių VIP kabinetų. Planuoju, kad tyrimai kainuos apie 1000 litų. Pinigai nemaži, bet manau tai verta to. Alternatyva būtų bandyti per Šeimos gydytoją, bet žinant kokios eilės ir situaciją, tai veikiau geriausias variantas būtų toks.

2009, šiandien jau rugsėjo 22 diena. Bendri organizmo tyrimai apsiribojo tik nuėjimu pas kitą gydytoją dėl tyrimų. Pasidariau elektrokardiogramą, taip pat šlapimo ir kraujo tyrimus. Anot gydytojos, rezultatai geri, tačiau bendri požymiai ir simptomai rodo, jog tai yra daugiau streso padariniai. Taigi, kol kas nieko daugiau ir nedariau, bet gauti kito gydytojo tokius pačius rezultatus visai gerai. Juolab, kad nebuvau nieko užsiminęs, kad jau buvau pas gydytojus ir, kad anksčiau buvo gerokai blogiau.

Šiaip bendra savijauta gerėja. Išties nuo rugpjūčio mėnesio nemažai skaičiau. Kad ir kaip skeptiškai žiūrėjau į tokias knygas, bet visokios motyvacinės knygos, kaip kad “Vienuolis, kuris pardavė Ferrari” išties padeda. Galiausiai nemažai yra gerų minčių, kurios padeda atrasti tam tikrą ramybę. Knygos pagalba supratau, kad labai svarbu save bent kurį laiką saugoti nuo neigiamos informacijos srauto, nereikalingų stresų ir pan. Stengtis nuolat kontroliuoti savo mintis, kad negatyviai negalvotum apie ateitį, gyvenimą ir pan. Labai svarbus pozityvumas ir geras nusiteikimas, gebėjimas įžvelgti gražius dalykus.  Pastebėjau, kad kai vairuoju automobilį, tai esu gerokai irzlesnis, nes vairavimas nuolat suteikia streso, o važinėjant dviračiu nusiraminu, atsipalaiduoju. Pastaruoju metu stengiuosi beveik visai nevažinėti automobiliu ir tai tikrai man padeda pagerinti savijautą. Žinoma, esame žmonės, nuolat su stresais susiduriam, todėl reik organizmą grūdinti prie kasdieniškų sąlygų, tačiau pirma reik išmokti atrasti vidinę ramybę kitoje aplinkoje, o paskui derintis ir prie esamų sąlygų. Žinoma, viskas po truputį. Pastebėjau, kad kuo mažiau skaitau neigiamas naujienas per TV, tai tuo geriau jaučiuosi, matau, kad žiaurūs filmai taip pat skatina negatyvias mintis, todėl jų atsisakau.

Taip pat susiradau naują veiklą, turim naują verslo idėja, ją kuriam, vystom, todėl tai nemažai atima laiko, tačiau tikrai smagu, gerai jaučiuosi, esu į kažką susikoncentravęs ir tai nuteikia pozityviai. Vis dar aplanko ir neigiamos mintys, bet stengiuosi nuo jų atsiriboti. Stebiu nuolat savo būseną, todėl jaučiu, kad nuo pat panikos priepuolio iki dabar, labai iš lėto, bet viskas eina į gerėjimo pusę. Net, jei būna ir blogiau, tai visada lyginu su ankstesnėm būsenom, o tai dažniausiai viskas būna gerokai lengviau. Krūtinės skausmų ir peties skausmų praktiškai nebūna, miegu sakyčiau gerai, gal tik vakarais kažkiek oro trūksta, bet ir tai ne taip kaip tai būdavo anksčiau. Tiesa, dar stengiuosi anksčiau keltis, nes tai išties padeda. Reik save priversti nors porą dienų atsikelti anksti, apie kokią 4-5-6 valandą, kam kaip kas yra anksti, o tada dieną nemiegoti ir jau vakare gerokai anksčiau norėsis miego. Taip padarius keletą vakarų ir jau žiūrėk vakarais anksčiau pavyks nueiti miegoti, o ryte anksčiau atsikelti. Išties tai padeda geriau jaustis. Palyginimui sunkiu metu keldavausi apie 11-12 val. dienos, o eidavau miegoti vos apie 2-3-4 val. Taigi, labai svarbu ugdyti save, stebėti ir saugoti, o dar svarbiau valdyti savo mintis. Atrodo sunku, bet tik pradžioje, vėliau gerokai lengviau bet kokias negatyvias mintis paprasčiausiai ignoruoti arba pakeisti kitom mintim, apie šeimą, draugus, tikslus, mėgstamus užsiėmimus, svajones ir t.t.

2009 spalio 2 diena, 18:46 val. Vos prieš pusvalandį atsitiko keistas nutikimas ir jis mane nejuokais išgąsdino. Taip netikėtai pradėjo tirpti kairysis galvos pusrutulis. Tuo metu bendravau su žmogumi lauke, kai pajutau, kad kairįjį galvos pradeda traukti. Manau šimtosios sekundės dalies greičiu galvą persmelkė mintis, kad gal man vėžys pakaušyje (keletą metų dešinėje pusėje kaukolėje yra šioks toks nelygumas, rodžiau gydytojui, bet jis pasakė, kad reik stebėti ir tiek, bet didesnių tyrimų nedarė. Pradžioje sakė, kad nieko rimto nemato. ) Bet greit prisiminiau, kad mintis reik valdyti, kad atitolinti mintis išsitraukiau telefoną ir iškart Opera Mini naršyklės pagalba prisijungiau prie Google ir suvedžiau raktinius žodžius - “tirpsta galva”. Žinoma, kaip visada tokiais atvejais išmeta galybę nuorodų, o viena iš jų veda į tiesiai į atsakymą, kad ir tai yra vienas iš “nerimo sutrikimo” simptomų. Įdomu, kad antra diena kiek labiau vakarais trūksta oro, o prieš užmiegant saulės rezginio dalyje jaučiamas toks tarsi virimas, įtampa. Taip tarsi ten burbuliuotų kažkas ar pan. Aišku, suprantu, kad ir tai prie viso rinkinio simptomų. Šiuo metu vaistų negeriu, nes tokios situacijos daugiau ar mažiau pažįstamos ir labai netrukdo. Svarbu žinoti kas ir kaip yra. Visada prisimenu, kad dabar jaučiuosi 100 kartų geriau, nei jausdavausi anksčiau. Tokią savijautą “nurašau” suprastėjusiam orui ir vis dar neišsiprendžiančiai problemai dėl mylimo užsiėmimo, kuris būtų ir malonumas ir darbas. Aišku, jau judama ta linkme :)

Spalio 5 diena. Šiąnakt prabudau nuo smarkaus širdies plakimo. Pamenu, kad sapnavau, jog visą naktį kažkas mane gaudė ir aš bėgiojau. Pamenu, kad tai buvo kažkoks pastatas, bėgioti buvo ganėtinai lengva ir paprasta, bet bėgiojau. Tada kažkuriuo momentu prabudau jausdamas stiprų širdies plakimą. Baimė neėmė, tačiau kiek nemalonus jausmas kai prabudęs jauti kaip smarkiai plaka širdis. Šiaip diena gal ir nieko, bet nuolat stebėjau šiandieninių įvykių eigą. Kažkaip per daug dėl to nepergyvenau, bet vakare jaučiu šiokį tokį nerimą, taip pat kiek paviršutiniškai skauda ir širdies plote, bet bijau, kad tas skausmas susijęs daugiau su mano ankstesne stuburo trauma, nes pasijudinus skausmas jaučiamas labiau. Ypač ramiai būnant nesijaučia, bet judinantis jaučiasi. Tiesa, šeštadienį turėjau nemažą fizinė krūvį ir sekmadienį ryte atsikėlęs skaudėjo visus raumenis ir buvo sunku paeiti. Gal taip iš sekmadienio į pirmadienį organizmas reaguoja, kad sapnavau tokį sapną ir naktį prabudau nuo stipraus širdies plakimo. Tiesa, pamenu taip buvo dar dalyvaujant dviračių žygyje, kažkur antrąją naktį. Aišku, jausmas nėra maloniausias, kai prabundi nuo smarkiai besidaužančios širdies.

2011-06-26 Jau praėjo daugiau, kaip du metai nuo to laiko, kai pirmąjį kartą pradėjau jausti nerimą ir su tuo susijusius kitus požymius. Pastaruosius metus rimtų oro trūkumų nebejaučiu, panikos priepuolių nebuvo, gal todėl, kad išmokau kvėpuoti pilvu. Tiesa, pats nerimas neišnyko. Būna, kad vieną kitą mėnesį nejaučiu, bet atėjus sunkiasniam laikotarpiui ar susidūrus su stresine situacija, tai vėl pradedu jausti nerimą. Keista, bet ta stresinė situacija nebūtinai turi būti emocinė, pastebėjau, kad nerimas sustiprėja ir po kontrasto karštoje pirtyje ir šaltame vandenyje, ypač pastebėjau po išsimaudymo šaltoje jūroje žiemą. Nerimas sustiprėja ir rimčiau pasportavus. Labai įdomus pastebėjimas, kad nerimas patyrus emocinę įtampą atsiranda ne iškarto, o kitą dieną ar tiesiog dingus dirgikliui. Toks jausmas, kad nerimo priepuolis yra organizmo iškrova nuo įtampos po visko.

Vienintelis dalykas, kuris labai gadina gyvenimą, tai įvairaus plauko skausmai širdies plote. Pastebėjau, kad pakeistus kūno poziciją ar pasisukinėjus jie dingsta, bet labai erzina. Ko tik man neskauda kairėje pusėje. Ir auksčiau, ir tarp šonkaulių, ir krūtinės ląstą, skaustas ir durentis, ir patvinksintis, ir paspaudžiantis ir dar galybė visokių kitokių skausmų, bet vis pasisukinėji, pasikraipai ir praeina.

Vienas svarbus dalykas, kuris man svarbus, tai stengtis ankti rytais atsikelti, keliuosi 6 ryto. Taip organizmas per dieną pakankamai pavargsta, todėl vakare ganėtinai lengvai nueinu miegoti ir rečiau vargina nerimas. Nerimas žymiai dažniau atsiranda tada, kai pradedu keltis vėliau. Kėlimasis apie 11 valandą dažniausiai reiškia garantuotą nerimą vakare. Vakarinis sportas ar aktyvus laisvalaikis vakare man taip pat garantuoja nerimo priepuolį.

Įdomu tai, kad nerimas taip smarkiai negadina gyvenimo kaip anksčiau. Užtruko du metus, bet išties galiu pasakyti, kad atgaunu darbingumą. Tiesa, nevartoju ir vaistų, todėl tai kiek ilgiau užtrunka. Ruošiuosi pradėti keletą didesnių projektų, todėl gali būti kreipsiuosi į medikus, kad išrašytų vaistų, kurie leistų susikoncentruoti kūrį laiką geriau, jei bus sunku susikaupti.

Pradžioje labai buvau apribojęs save su kava, alkoholiu ir kitais dalykais, bet dabar stengiuosi nepervartoti (akivaizdžiai pavartojus alkoholio vėliau nerimas sustiprėja), nors neretai pavartoju alkoholio protingais kiekiais, o kavos su pienu geriu kievieną rytą.

Kartais, kai suima rimtesni nerimo priepuoliai ir negaliu nei užmigti, nei susikoncentruoti, tai paimtu ketvirtį Clonazepam, kurį beveik prieš pusantrų metų išrašė gydytojas. Lengvai atpalaiduoja ir užmiegu.

Per tą laiką nemažai perskaičiau knygų apie psichologiją ir psichiką, todėl vienas pastebėjimas savityroje man neduoda ramybės. Ramybės neduoda ta prasme, kad nevisai suprantu kodėl man taip yra. Tiesiog būnant kažkur nutolus nuo Vilniaus, kad ilgajam savaitgaliui išvažiavus pailsėti prie ežero mano organizmas labai gerai reaguoja, jokių skausmų ar nerimo, viskas tiesiog puikiai. Bet VISADA paskutinę dieną, kai jau reikia išvažiuoti į Vilnių, tai prasideda pirmieji požymiai, o kelyje dažniausiai ganėtinai rimtai pradedu jausti įraisius erzinančius skausmus širdies plote, kas labai rimtai sujaudina. Dažniausiai parvykus jaučiu labai rimtus nerimo priepuolius ir dažniausiai be vaistų neapseinu. Tikriausiai mano pasamonė labai rimtai nori pasakyti, kad nieko gero tame Vilniuje :) Tik tai išvirsta į vengimą išvykti pailsėti, o tai nėra labai gerai. Reiks dar šiuo klausimu padirbėti.

2011-09-29 Nuo birželio mėnesio buvo keletas įdomių nutikimų. Išties vasaros pradžia buvo kiek stresuota, todėl nuolatinis nerimas lydėjo visada. Kadangi kartas nuo karto paskaitau visokias motyvuojančias knygutes, tai radau labai vieną dalyką iš NLP, kuris pasirodė įdomus. NLP daugiau mažiau kalba apie tai, kad save galima programuoti. Dauguma dalykų labai suvokiami, bet pridėjus žinias apie neuronų tinklus ir kaip jie formuojasi per patirtį, tai atradau vieną įdomų dalyką. Kaip baimės, panika ar nerimas, taip ir sveikimas formuojasi po truputį. Jūsų užduotis nutraukti blogus ryšius tarp niauronų ir sukurti naujus. Žmonės kalba, kad tam reik mažiausiai mėnesio laiko.

Klausimas apie ką aš čia? Yra labai paprastas metodas, kuris padeda išmokti nukreipti savo mintis arba išvesti save iš vienokios ar kitokios būsenos. Galiausiai NLP guru taip įugdo pasitikėjimą, gerą nuotaiką. Tas metodas yra susirasti tam tikrą daiktą ar žodį, kurie jums asocijuotųsi su gerais dalykais, pasikeitimu. Man tai yra angliškų žodžių junginys “Fuck you”, kitam gal mylimo žmogaus padovanota apyrankė, koks nors žodis ar dar kažkas, kuris vienareikšmiškai sukelia geras emocijas. Taigi, kai tik aplanko blogos mintys, prasideda nerimas viduje, tai būtinai reik tai sau pasakyti, paliesti apyrankę ar ką besusigalvojote. Tiesiog tokiu būdu turite išmokyti save nutraukti blogų minčių srautą ar išvesti iš nerimo situacijos. Faktas, kad taip pavyks neiškart, bet tokia praktika man tikrai duoda neblogus rezultatus. Aišku atsiradus tam tikriems dirgikliams labai sunku išsilaikyti, bet stengtis reikia.

Apie tuos dirgiklius kalbant, tai man kaip tik po visų širdies ligų ir panašiai atsirado didelė baimė susirgti vėžinėmis ligomis. Net ne mirties baimė, o to bejėgiškumo ir absurdiškumo baimė, kuri man sukelia nerimo priepuolius. Tas mano “Fuck you” metodas veikė labai gerai, kol vieną dieną kojoje apčiuopiau gumbą (teisingumo dėliai reiktų pasakyti, kad tai jau n-toji vieta, kurioje aš įtariu ką nors). Taigi, šį kartą gumbas kojoje. Ir vėl tas pats. Nueinu pas gydytoją, gydytoja nusiunčia pas chirurgą, tas apžiūri ir sako, kad čia tiesiog lipoma - riebalinis nepiktybinis darinys kojoje. Pareinu visas patenkintas, bet po poros dienų pradedu jausti skausmą kojoje. Tada kyla mintis, kad gydytojai suklydo. Užsiregistruoju pas kitą gydytoją, bet kadangi taip greitai viskas nevyksta, tai reikia laukti, o kiekviena diena laukimo vis gilina mano būseną. Nors “fuck you” metodas taip giliai neleidžia nugrimzti, bet vakarais būna sunku. Žinoma ir oro trūkumas visada šalimais. Taigi, galiausiai naujas gydytojas padaro tyrimus dėl raumenų, kepenų, šlapimo ir t.t. Taigi, galiausiai taip pat pasako, kad man lipoma. Aišku žinau, jog lipomos kartas liečia nervus ir dėl to atsiranda skausmai, todėl jei nepraeina, tai kartais tokius darinius šalina. Žiūrėsim kaip bus toliau, bet kažkaip įtariu, kad net ir čia gali mano galva pokštauti. Šiandien kaip tik gavau rezultatus, kad mano kraujas geras, kad audinių degeneracijos nefiksuoja, tai viskas ok. Žiūrėsiu ar praeis skausmas kojoje.

Tiesa, visą vasarą nejaučiau, bet gumbui atsiradus vėl pradėjau į savaitę kartą pajausti tokį tarsi lyg širdies permušimą. Būna, kad sėdint ar gulint lovoje tiesiog širdis lyg smarkiau sumuša ar sujuda, kūną užplūsta adrenalinas.  Rašiausiai kas kiek laiko, tai maždaug kartą per mėnesį, vasarą nebuvo, bet pastaruoju metu buvo kažkur kas savaitę. Nemalonus jausmas, bet visada stebiu ar dažnėja, ar retėja. Jei panašiai, tai labai dėmesio nekreipiu. Keisčiausia, kad tai būna dažniausiai atsipalaidavus. Sėdint ir žiūrint TV, skaitant knygą ar gulint prieš užmiegant.

Rodyk draugams